ATMINTIS – tai Žmogus, kuris buvo su mumis ir išliko… išliko šviesiu pajautimu mokinių atliekamuose kūriniuose, kolegų delnų rankos paspaudimo šilumoje, švelnios pagarbos jaudulyje… Jo buvimą tarp mūsų jaučiame muzikoje, minčių dialoge, drauge nuveiktuose darbuose ar foto albume…
Pasiilgome mokytojo Alberto santūrus šypsnio, protingo patylėjimo ar teisingo patarimo, bei tikslaus dirigento mosto… Sudominti mokinius meile muzikai, uždegti norą groti su malonumu ir suprasti, kad “tai ką įdedi, gauni daug daugiau” rodė Jo kaip Mokytojo stiprybę. Užauginti ypatingą ryšį betarpiškam mokinio ir mokytojo dialogui nuo mažiausio iki didžiausio -Jo bendravimo kokybės siekis, o įskiepyti norą mokytis visiems kartu- vyresniųjų mokinių pagalba ir autoritetas jaunesniems.
Šiandien mes tikimės, kad mokytojo Alberto suburti šaunūs talentingi atlikėjai tęs jo pradėtus darbus dar ilgai ilgai…Ir visi ramia sąžine galėsime ištarti Jo mėgstamą posakį “Nei dienos be dūdos”!!!
Akimirkos iš “Pavasarinio koncerto” mokytojui Albertui Bulkai atminti.
+16
Žr. įžvalgas
Paryškinti įrašą
Visos reakcijos:
Jūs, Rūta Vyšniauskienė, Rūta Vekerotienė ir Dar 107 žmonės
