Šių metų Menų mokyklos kelionė buvo tarsi gyva epocha – kupina meno, jausmo, drąsos ir įkvėpimo.

Keliaudami per skirtingus laikmečius bandėme iš naujo pažvelgti į žmogų – kaip į kūrėją, ieškantį savo balso, spalvų, prasmės ir šviesos. Vienuose darbuose skambėjo ramybė ir jautrumas, kituose – stipri emocija, energija, tačiau visus juos jungė kūrybos galia.
Norisi tikėti, kad pasaulį keičia ne triukšmas, o gebėjimas girdėti vieniems kitus. Kad menas vis dar gali suartinti, įkvėpti ir priminti, kiek daug šviesos žmogus gali sukurti.
Laikas keičiasi, keičiamės ir mes. Į šiuos pasirodymus sudėjome ne tik metų darbą, bet ir daugybę emocijų, ieškojimų, repeticijų, atradimų bei mažų pergalių, kurios augino kiekvieną iš mūsų.